Knyga „Didysis artilerijos menas“

1650 m. Amsterdame įžymus spaustuvininkas Janas Jansonius išleido knygą „Artis Magnae Artilleriae“ (lotyniškai: „Didysis artilerijos menas“). Antraštiniame jos puslapyje nurodytas teksto ir iliustracijų autorius – Auctore Casimiro Siemienowicz, Equite Lithuano. Tai Lietuvos bajoras, buvęs Lenkijos karališkosios artilerijos vado pavaduotojas Kazimieras Simonavičius (Semenavičius).

Veikale pirmą kartą taip plačiai apibendrinti tuometiniai karybos pasiekimai Europoje, – pateikti naujausi sprogmenų technologijos, artilerijos technikos, pirotechnikos patobulinimai. O svarbiausia – inžinierinius sprendimus čia bandyta pagrįsti fizikos dėsniais, matematiniais skaičiavimais, stebėjimais ir tyrimais. Knygą galima laikyti pirmuoju bandymu kurti artilerijos mokslą, nors pagrindinis dėmesys joje skiriamas pirotechnikai. Tai matyti net ir iš titulinio puslapio kompozicijos, vaizduojančios fejerverkais besidžiaugiančius miestelėnus.

K. Simonavičius knygos pratarmėje pažymi, kad tai esanti tik viena iš dviejų, pirmoji traktato dalis; ją sudaro 10 puslapių įvadas ir 284 numeruoti teksto puslapiai, suskirstyti į 5 skyrius, daugybę poskyrių, 226 paties autoriaus pieštos dvidešimt dvejuose įklijų lapuose iliustracijos. Visas foliantas yra 305 didelio formato puslapių. Po titulinio puslapio – iškilminga dedikacija Belgijos ir Burgundijos vicekaraliui erchercogui Leopoldui Vilhelmui.

Pirmajame knygos skyriuje kalbama apie pabūklų panaudojimą, jų kalibrus, metalo lydinius, matus ir matavimo vienetus. Antrame skyriuje aptariama parako bei kitų degiųjų medžiagų, vartojamų artilerijoje, gamybos technologija. Trečiasis knygos skyrius skirtas raketų konstrukcijoms, jų savybėms bei gamybai aprašyti. K. Simonavičius pirmasis surinko ir apibendrino visas žinias apie raketas, išpopuliarino kieto kuro (parako) reaktyvinį variklį, pateikė jo skaičiavimo principus bei technologinius davinius. Autorius nustatė ir labai svarbų raketos aukščio bei tūtos skersmens santykio dėsningumą. Šio skyriaus brėžiniuose – ir daugiapakopės raketos su susiaurintomis dujų išmetimo angomis, „delta“ formos stabilizatoriais. Ketvirtame knygos skyriuje aprašoma fejerverkinių ir kovinių sviedinių sandara. Penktasis skyrius skirtas įvairiems pramoginiams bei kariniams mechanizmams aprašyti.

Archyvarai mini ir antrosios K. Simonavičiaus knygos dalies rankraštį, XIX a. kartu su Zaluskių bibliotekos knygomis iš Varšuvos perduotą į Peterburgą, tačiau tolesnis „Didžiojo artilerijos meno“ antrosios dalies likimas lieka neišaiškintas. Antrajai traktato daliai parengtos iliustracijos, skirtos pabūklų gamybos technologijai bei artilerijos istorijai, galėjo būti panaudotos kitų autorių knygose. Pavyzdžiui, pirmosios dalies vertėjas į vokiečių kalbą Danielis Elrichas, apgailestaudamas dėl traktato autoriaus mirties, pats parašė antrąją dalį, pridėdamas ir labai panašios stilistikos iliustracijas.

K. Simonavičiaus knygoje be raketų technikos, daug įdomių istorinės metrologijos dalykų: įvairių šalių matų bei saikų palyginimas, etaloninių matavimo prietaisų konstrukcijų aprašymas, matų ir saikų saugyklos projektas. Autorius siūlo vienodinti įvairių šalių masės matus, pagrindu laikant Romos svarą. Knygoje pateikta ir pirmojo matematinio skaičiuotuvo, išrasto Galilėjo Galilėjaus ir vadinamo proporcionalu, teorija bei išaiškintos jo taikymo galimybės karyboje. Labai reikšmingas tuo metu buvo ir K. Simonavičiaus sugalvotas geometrinis pabūklo kalibro nustatymo būdas, nes jau buvo iškilusi sviedinių unifikavimo problema.

K. Simonavičiaus traktatas pasirodė labai tinkamu laiku, – pradėjus vykdyti valdovo Vladislovo IV Vazos sumanytą kariuomenės reformą. Artilerija privalėjo tapti mobilesne, labiau pritaikyta lauko kautynėms, aptarnaujama profesionalų artileristų. Panašūs pokyčiai vyko ir kitų Europos šalių karinėse pajėgose, – tuo ir paaiškinamas šios knygos populiarumas. Jau kitais metais po pasirodymo „Didysis artilerijos menas“ buvo išverstas ir išleistas prancūzų kalba, vėliau – vokiečių (1676 ir 1703 m.), anglų ir olandų kalbomis (1729 m.). Europoje knyga dar ir XVIII a. buvo naudojama kaip geriausias vadovėlis artilerijos karininkams. Karybos mokslo istorijoje ši knyga – išties išskirtinė. 1963 m. buvo pakartotas jos faksimilinis leidimas su vertimu į lenkų kalbą, o 1971 m. dar kartą išėjo ir angliškasis vertimas. Savo laikmečiui K. Simonavičiaus knyga buvo labai novatoriška, šiandien ji – Lietuvos mokslo istorijos pasididžiavimas.