Apie knygos autorių K.Simonavičių

Pasaulyje garsus XVII amžiaus inžinierius-technologas, raketų išradėjas, artilerijos mokslo pradininkas, karininkas, LDK bajoras – Kazimieras Simonavičius – Lietuvoje menkai pažįstamas.

K. Simonavičius apie save knygos įvade rašo: „Aš nuo mažens nutariau nesistengti dėl politinės karjeros, kuri pagal giminės kilmę bei tradicijas, taip pat mano materialinę padėtį buvo pasiekiama; savo gyvenimą skyriau pirmiausia praktiniam artilerijos mokslo paslapčių tyrimui, o vėliau – teoriniam jo studijavimui; turėjau šiai sričiai tokį potraukį, kad manęs nestabdė jokios išlaidos, kad tik ką naujo sužinojus ar praktiškai išmokus…“ Pagal „Ostojos“ herbą, įpieštą knygos antraštinio puslapio kompozicijoje, spėjama, kad K. Simonavičiaus gimtinė – Žemaitijoje. Žinios apie jo gyvenimą labai skurdžios; manoma, kad jis gimė apie 1600-sius metus. K.Simonavičius tarnavo Abiejų Tautų kariuomenėje; dalyvavo kovose su Maskva, totoriais ir kazokais, tarp jų – 1639 m. Bialos tvirtovės apgultyje, 1644 m. kautynėse su Tuhaj-bėjaus kariuomene prie Ochmatovo, 1648 m. Lvovo kampanijoje prieš kazokus. Po stažuotės Olandijoje ir kelionių po įvairias Europos šalis, buvo paskirtas karališkosios artilerijos vado pavaduotoju.

Remiamas Lenkijos kanclerio Jurgio Osolinskio ir gavęs valdovo pritarimą, 1649 m. K. Simonavičius vėl išvyko į Olandiją, ten baigė rašyti ir 1650 m. publikavo savo įžymųjį veikalą. Vilniaus universiteto „Laurų knygoje“ pažymėta, kad Kazimierui Simonavičiui 1651 m. birželio 19 dieną suteikiamas magistro laipsnis. Tiksliųjų ir gamtos mokslų srityse tai prilygo apgintam daktaratui. Tačiau įraše pavardės rašyba kiek kitokia nei knygoje (Symonovicz), tad tikrumo, kad tai tas pats asmuo nėra. Tuo metu Vilniaus universitete tiksliųjų mokslų disciplinas dėstė profesorius Osvaldas Kriugeris (1598–1655), bastioninių pilių žinovas, o Britų nacionalinėje bibliotekoje saugoma keletas K. Simonavičiaus braižytų fortifikacijų projektų. Tad kūrybinės sąsajos tarp šių asmenų labai tikėtinos. Apie akademinį „Didžiojo artilerijos meno“ autoriaus išsilavinimą byloja puikus lotynų kalbos žinojimas, antikos autorių citatos ir istorinių įvykių užuominos, teksto barokiškumas.

Paskutinis K.Simonavičiaus pėdsakas gyvenimo istorijoje – dedikacija Frizijos gubernatoriui grafui Vilhelmui Frederikui Nasau 1651 m. prancūziškame „Didžiojo artilerijos meno“ leidime.

Savo gyvenimą ir veiklą paskyręs karybai, K. Simonavičius buvo humanistinių pažiūrų žmogus. Jis rašo, kad karai yra didžiausia žmonijos nelaimė, kylanti iš godumo, garbėtroškos, suktumo, noro pavergti kitas tautas. O skyriaus apie raketas pabaigoje yra tokios eilutės: „raketos veikiau ne kruvinojo Marso įnagis, jos naudotinos tarp kitų dirbtinių ugnių, skirtų pasilinksminimui švenčių metu, žmonėms džiaugiantis nugalėjus priešą ir išvadavus nuo jo miestus; pašlovinti ir pralinksminti vestuvininkus ar kitų draugiškų puotų dalyvius“.

Įžymiojo Lietuvos karininko vardu pavadintas Vilniuje ir Klaipėdoje veikiantis universitetas, Vilniaus miesto gatvė ir Telšių miesto aikštė. Lenkijoje ir Baltarusijoje išleistos K. Simonavičiaus biografijos.